Po ilgos pertraukos vėl atgaivinu savo blog'ą, nors per tą laiką perskaičiau gan nemažai knygų. Antroji mano perskaityta knyga šios švedų autorės, kuri man patiko, tačiau man ,,Išdavystė" buvo geresnė.
Pagrindinės šios knygos herojės yra dvi moterys: Monika (beje mano bendravardė :) ) ir Maja Brita. Monika du kartus išvengia mirties, bet vietoj jos miršta du žmonės. Pati Monika susigriauna savo gyvenimą, karjerą, nors Dievas (mano manymu) net du kartus parodė, kad šios dvi mirtys skirtos tam, kad ji galėtų išgelbėti kuo daugiau gyvybių bei patirti laimę, kurios dar nepatyrė. O pati Maja Brita save įkalina namuose bei savo kūne, kuris yra tarsi kalėjimas, dėl neaiškių (man) nuodėmių. Bet dėl to kalta jos tėvų įskiepytas griežtas tikėjimas religija.
Anotacija:
Romane lygiagrečiai skleidžiasi dviejų skirtingų ir, rodos, nieko bendra neturinčių moterų gyvenimo istorijos. Monika – sėkmės lydima medikė, ką tik sutikusi naują meilę. Maja Brita – depresyvi dramblotame kūne įkalinta atsiskyrėlė. Pamažu aiškėja, kad suluošintos abiejų moterų patirtys tarsi suparalyžiavusios jųdviejų gyvenimus. Įvykių sūkurys suveda Moniką su Maja Brita. Galbūt pažintis jas abi išgelbės. Galbūt ir pražudys. Ir ne tik jas, bet ir tuos, kurie greta. Kurie jas saugo, myli, brangina, kurie jų nekenčia...
Karinos Alvtegen romanams būdingas psichologizmas ir aštrus kasdienybės pjūvis – rašytoja stebi „nykstančius“ mūsų gyvenimus ir nukreipia skaitytojo dėmesį į šeimos vertybes. Meistriškai supintos siužetinės linijos susitelkia į spalvingų žmogaus emocijų šaltinį. Kur veda kaltės, gėdos, baimės, nuolankumo, nusivylimo, pykčio, gailesčio, ilgesio, pavydo protrūkiai ir kas slypi šių išgyvenimų dugne?
